Niekada nežinojau, kas esu. Ir pavydėdavau žmonėms, kurie nuo pat jaunų dienų siekia savo svajonių ir tikslų. Tiksliau, pavydžiu, kad jie tuos tikslus išvis turi. O aš visada gyvenau su žodžiu „nežinau“. Vieną dieną aš noriu būti rašytoja, kitą mokslininkė, dar kitą tiesiog dirbti kokioje nors nevyriausybinėje organizacijoje, vėliau būti fotografe ar videografe… Visada vis kuo nors kitu.

Kiekvieną dieną pamatau vis naujų sėkmės istorijų, naujų įkvepiančių žmonių, kurie įkvepia sekti jų pėdomis. Instagram‘as mirga nuo reklamų kaip tapti influencer‘iu, kaip sukurti nuosavą verslą, internetinę parduotuvę, įmonę, prekinį ženklą… Nuolatos afišuojama sėkmės istorijomis, neribotomis galimybėmis bet kam, galime susikurti arba didžiules pajamas, arba verslą, arba kažką visiškai unikalaus čia ir dabar.

Juk mes ir patys matome galimybių gausą ir akivaizdžius pavyzdžius, kaip žmonės susikuria savo svajonių darbo vietas, dirba „sau“, pabėga nuo 8-17 darbo režimo ir atrodo, turi viską ko gali norėti žmogus. Bent taip rodo jų socialinių tinklų profiliai.

Dabar, kada mes galim būti visiškai bet kuo ir net išrasti savas specialybes, iš kurių uždirbtume pinigus, matome, kad ribų nėra.

Ar tai tikrai vien pliusas? Gerai, gal tai tikrai tik nauda, pati jokiu būdu nevertinčiau galimybių gausos neigiamai, bet vertinu ir to pasekmes, o jos nėra tokios džiaugsmingos.

Mes nebežinome, ko norime.

Nebežinome, kas esame.

Nes juk galime rinktis iš tiek daug! Tačiau kaip dabar pasirinkti? Kaip tarp viso liūno skirtingų kelių surasti savąjį, kuris nebūtų paremtas visuomenės standartais ar asmeninėmis simpatijomis norimos profesijos asmeniui?

Manau, kad tokia beribė galimybių jūra sukelia neužtikrintumo jausmus visuomenėje ir nors ir išlaisvina žmogų iš tam tikrų karjeros „rėmų“ ir normų, jis tampa pasimetęs gausoje pasirinkimų, kurie visi pateikiami socialinėje terpėje kartu su tam tikrais emociniais aspektais ir formuoja mūsų požiūrį į juos, neleisdami neutraliai pačiam suprasti, ko norime gyvenime. Pavyzdžiui, kiek besišypsančių influencer‘ių matome Instagram‘e, Facebook‘e, Youtube? Ar neatrodo jų profesija, kaip siekiamybė, kurios pradedame norėti visi, nepaisant to, kad gal tai skirta visai ne mums?

Norėčiau spėti, kad kiekvienam iš mūsų trūksta susikoncentravimo į patį save ir savo savybes, stiprybes, norus, nes mes per daug žvalgomės aplinkui, neva ieškodami, ką pasirinkti, bet susidūrę su visais galimais pasirinkimais ir būdami jų užgulti, pasimetame ir nebežinome nei kas esame, nei ko norime. Bent jau taip jaučiuosi aš.

Esu tikra, kad būtų naudinga kiekvienam praleisti šiek tiek laiko su pačiu savimi. Kiekvieną dieną ar bent keletą kartų į savaitę. Be socialinių tinklų, be svajingų žvilgsnių į svajonių profesijas ir visas galimybes mums patiems.

Tikrai ne kartą esu girdėjusi nusiskundimus iš jaunų žmonių, kaip šie yra pasimetę ir nežino, ką nori veikti gyvenime. Ar įmanoma išvis tiksliai žinoti, kas esi? Greičiausiai ne. Bet jaunas žmogus, ir nebūtinai jaunas, šiame amžiuje, manau yra perdėtai pasimetęs. Ir manau, kad taip vyksta dėl beribių galimybių bei nuolatinio gyvenimo socialinėje terpėje, kuomet nebėra asmeninio ryšio su pačiu savimi. Taip juk užkertamas kelias ir savęs pažinimui. Žinoma, būdami socialiniame kontakte, mes taip pat suprantame save, tačiau virtualus pasaulis ne visada mums atneša tik teigiamą savivoką.

Tikiu, kad yra ir daugiau panašiai besijaučiančių žmonių ir norėčiau bent kiek nors tokį pasimetimo jausmą sumažinti. Kad galimybės būtų kaip privalumas, o ne stresorius. Bet apie tai plačiau kitame straipsnyje. 😊

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.