Kažkada labai įtemptai mąsčiau, kaip gi čia gaunasi, kad ir aš, ir ne vienas iš mano draugų jaučiamės panašiai – nežinome, kokios karjeros siekti, ne visai pažįstame savo asmenybę, jaučiamės pasimetę ir neužtikrinti nei dėl dabarties, nei dėl ateities.

Staiga man į galvą toptelėjo mintis. Juk čia taip panašu į jauno amžiaus krizę! Krizę, kuomet nebesuprantame savęs ir pereidami į suaugusiųjų pasaulį išgyvename šią tranziciją kaip stresą. Dažnai kalbame apie viduriniojo amžiaus krizę, ar ne? O kas jei egzistuoja ir jaunojo amžiaus krizė?

Iškart įsivaizdavau save kaip atradusią neva gyvenimo paslaptį, kuri dabar pakeis pasaulį. Juk atradau šiuolaikinio jaunimo gyvenimo subtilybių priežastį ir net visą mokslinį apibrėžimą! Am… Bėda tame, kad ne aš pirma jį atradau.

Pasirodo, jau prieš mano „nušvitimą“ pasaulis kalbėjo apie jaunojo amžiaus krizę, Millenials kartą, Tūkstantmečio kartą… Jaunimui jau buvo priskirti visi ir mano jaučiami jausmai, tokie kaip pasimetimas, neužtikrintumas, prasmės ieškojimas ir jie buvo analizuojami ir moksliškai. Tad, deja, pasaulinės šlovės negausiu.

Bet!

Tai nereiškia, kad apie tai kalbėti nebereikia ir kad turime darbą palikti tik mokslininkams ir jų analizėms.

Gali paklausti, kas ta jaunojo amžiaus krizė?

Trumpai – kai esi jaunas(-a) ir jautiesi, kad turi atrasti prasmę savo veikloje, bet tuo pačiu nebesupranti, kokia veikla nori užsiimti. Arba kaip aš paprasčiausiai apibūdinu – esi pasimetęs(-usi) gyvenime.

Kodėl aš apie tai pasakoju?

Kadangi taip jaučiasi dažnas jaunas žmogus, manau, svarbu suvokti, kad problema nebūtinai yra mūsų asmenybėje ir tikrai nebūtinai turime save smerkti, kad nesugebame savęs atrasti. Pamatę, kad taip jaučiamės ne mes vieni ir kad tai tiesiog jauno amžiaus bruožas, manau, kad pasijaustume geriau. Bent jau man šis suvokimas padėjo. Nenuostabu, kad tranzicija į suaugusiojo rolę moderniame pasaulyje, kur galime rinktis bet ką ir tuo pačiu metu esame spaudžiami iš visų pusių atrasti būtent save ir siekti aukštumų, šiek tiek apsunkina mūsų kelią. Bet prisimink, kad esi ne vienas(-a) ir kad tai tiesiog dalis gyvenimo, dalis patirties, kuri suformuos Tave.

Svarbu suprasti, kad kaip jaučiamės yra normalu

Jaunas pasimetęs žmogus nėra kažkas netikėto. Mes renkamės karjeras, vertybes, auginame patį save ir nenuostabu, kad dar neturime tvirtai susiformavusios savivokos ir asmenybės. Jaustis pasimetusiu ir nežinančiu, ko siekti yra normalu. Priėmę tai kaip paprasčiausią gyvenimo etapą (kuris nėra paprastas), galėsime konstruktyviai į viską pažvelgti ir užuot valdomi streso bei pasimetimo jausmų, galėsime susikoncentruoti į augimo ir savęs paieškos klausimus, kurie padės greičiau įveikti šią pasimetimo krizę.

Kaip jau sakiau, svarbu kalbėtis su kitais ir nesijausti vienu(-a). Juk ir aš esu lygiai tokiuose pat pasimetimo jausmuose. Tačiau savęs už tai nebesmerkiu ir pasiryžau visos savo energijos neskirti vien galvojimui, kokia esu neapsisprendusi ir neužtikrinta.

Priimk save, su visomis pasimetimo mintimis, su visa savikritika, ieškojimu, svajonėmis…

Man padeda kartais pažvelgti į save iš šalies ir įsivaizduoti save kaip atskirą asmenybę. Ar galėčiau kitam žmogui sakyti „tu nieko vertas, nieko nesugebi, kiek gali būti toks pasimetęs gyvenime?“. Tikrai, kad negalėčiau, bet kodėl tada leisdavau sau taip kalbėti su savimi? Kodėl mes visi leidžiame sau taip kalbėti?

Pasikartosiu – jaustis pasimetusiu yra normalu. Tu ne vienas(-a). Tai tik trumpas gyvenimo etapas, kuriame turime save priimti ir nesmerkti už tai, kaip jaučiamės ar kaip elgiamės. Pokyčiai prasidės ne tada, kada iš neapykantos sau imsimės veiksmų, bet kai save priimsim tokius, kokie esame ir pamatysime, kad turime ne vien tik blogas savybes. Bet kadangi turime ir tokių, kurių nemėgstame, su palaikymu iš paties(-čios) savęs bus daug lengviau jas patobulinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.