Ar kada nors teko dėl baimės ko nors atsisakyti, nedaryti arba padaryti ne visai iki galo? Gal prieš pradėdami veiklą, ypač jei tai nauja veikla, įsivaizduojate nesiliaujančius scenarijus apie tai, kaip viskas vyks jūsų ne naudai ir jaučiate kaip baimė tiesiog įsitvėrusi nagais į jūsų krūtinę laikosi prikibusi kaip sunkus akmuo, kurį dabar turite visur tampytis? Gerai, galbūt kiek dramatiška, bet deja, dažniausiai baimė ir būna labai smarkiai į mus įsitvėrusi ir ji tikrai būna sunki kaip akmuo.

Klausimas, ar dėl baimės ko nors nepadarėte, tikrų tikriausiai turėtų būti retorinis. Savaime aišku, kad baimė yra sulaikiusi kiekvieną mūsų bent kartą gyvenime ir tik dėl jos esame ko nors atsisakę ar neįvykdę, gal netgi įvardindami baimę kaip visai kitą priežastį – nuovargį, tingėjimą, nenorą…

Jau žinote, kiek daug baimės nešiojausi su savimi visą savo paauglystės laikotarpį ir ji kontroliavo visus mano gyvenimo aspektus. Žinoma, kad nesu jos atsikračiusi ir dabar, tačiau vis su ja susidurdami suprantame tam tikrus dalykus, kurie pasirodo, buvo visai neverti bijojimo ir tik beprasmiškai kėlė mums stresą. Ar greičiau jau tą stresą kėlėme patys sau.

Nesiūlau atsikratyti baimės, ją pamiršti ir apsimesti tokiu, kuriam viskas nusispjaut, nes jis nieko nebijo. Baimę galima apeiti ir gražiai – tiesiog daryti tai, ką sugalvojai, neleidžiant sau pradėti per daug abejoti dėl idėjos ar norimo veiksmo. Galite pasinaudoti ir penkių sekundžių taisykle tam pasiekti.

Grįžtant prie savanorystės. Taip, ten susipažinau su daug savo baimių, tačiau pamačiau ir tai, kad daugelis jų visai neprivalėjo manęs gąsdinti. Tiek mano įsivaizdavimas ir nepasitikėjimas savimi, tiek bendravimas su kitais naujais savanoriais suformulavo kelis labai dažnai girdėtus sakinius naudotus prieš pradedant savanorystę.

  1. „Bijau, nes nieko nepažįstu ir niekas nepažįsta manęs“

Nors ir labai bijojau atsidurti nepažįstamųjų būry, ši baimė man buvo viena menkiausių. Esu gan keista asmenybė, kuri mieliau renkasi daryti dalykus viena nei su kuo nors kitu, o į tai įeina ir nauji dalykai, kurių nesu bandžiusi. Todėl net norėjau savanoriauti pradėti viena, o ne su draugėmis (nors pradžioje jos prie manęs ir prisijungė. Trumpam). Labiau bijojau pirmojo nejaukumo atsidūrus vienai tarp nepažįstamųjų ir visų kitų mažai tikėtinų scenarijų išvardintų žemiau.

O tiems, kuriuos stabdo baimė atsidurti ir veikti tarp nepažįstamųjų – juk ir savo draugų kažkada nepažinojote. Nėra labai daug ką pridurti kalbant apie šią baimę. Anksčiau ar vėliau susipažinsite su naujais žmonėmis, galbūt kuo daugiau jų sutiksite laikui bėgant, tuo bus lengviau. Tuomet arba vienas kitam patiksite arba ne, abiem atvejais jau kažką pažinosite ir kiti susitikimai neatrodys tokie baisūs. O jei vis dar tikrai nejauku, prisiminkite, kad tikrai kiekvienas esantis kambaryje nepuola jūsų vertinti ir apie jus galvoti. Dažnu atveju mes net neatsiduriame kitų žmonių sąmonės lauke, o jei atsiduriame, nereiškia, kad jie iškart mus kreivai nužiūrės ir pradės smerkti. Kiekvienas ir taip turi apie ką galvoti. Juolab savanorystės srityje, sutiksite draugiškus, empatiškus žmones, kurie iškart privers jus pamiršti visą nejaukumą ir baimę būti tarp jų.

  1. „O jeigu nežinosiu, ką pasakyti?“

Aš iki šiol kas antroje savo gyvenimo situacijoje (gal kiek ir perdedu) nežinau, ką pasakyti. Anksčiau to labai bijojau, melsdavausi, kad tik niekas manęs neužkalbintų prieš grupę žmonių, mokykloje mokytojai paklausus klausimo nuleisdavau akis, bandydama tapti neutrali, o kokiuose nors kituose susitikimuose apsimesdavau, kad ką nors užsirašinėju ar mąstau. Taip elgiuosi ir dabar universitete. Na, bet tokia jau esu. Dar mokausi save priimti, bet kadangi anksčiau save per daug dėl to grauždavau, nenoriu, kad ir kiti valdomi šios baimės jaustų sau neapykantą ir nusivylimą savimi.

Man buvo laaaaabai baisu užkalbinti senelį slaugos ligoninėje, nes tiesiog nežinojau, ką jam sakyti. Laimei, niekada neteko pas senelius ligoninėje lankytis vienai, praėjo nemažai laiko, kol galėjau pati juos pakalbinti. Visais kitais atvejais tiesiog stovėdavau senbuvių savanorių užnugaryje ir klausydavau, ką jie kalba. Ir taip, po veiklos smerkdavau save, kad ir vėl nesugebėjau nieko pasakyti. Ir visai be reikalo. Jeigu savanoriauti tik pradedi, kiti savanoriai padės Tau įsivažiuoti ir patys užims kalbėtojo rolę arba draugiškai ko nors paklaus ir Tavęs, kad gautum šansą įsiterpti. Jei savanoriausi vienas (-a), Tave padrąsins ir įstaigos darbuotojai, ir patys žmonės, su kuriais eisi užsiimti veikla, yra daug draugiškesni negu gali atrodyti. Tad, viskas gerai, jei ir nežinosi, ką pasakyti. Pasakys kas nors kitas, o jeigu ne – tyla irgi kartais naudinga.

  1. „Bijau, kad apsiverksiu pamatęs(-čiusi) ligotą senelį“

Verkiau ir ne kartą. Visgi niekada nesu pravirkusi prie senelių ar neįgaliųjų, ar šiaip prie žmonių veikloje. Gal taip yra dėl to, kad tiesiog neverkiu prie kitų, o gal save sutvardau ir pasilieku ašaras vėlesniam laikui. Taip, tikrai būna gaila vienišų senelių, kurie Tau sako, kad jie nieko nebemato tik lubas ir nieko nebeveikia tik guli lovoje, o prie to dar ir priduria klausimą – tai kam išvis man gyventi? Gaila ir tų, kurie pasakoja apie juos palikusius vaikus, gaila ir neįgaliųjų, kurie negalės nugyventi gyvenimo taip, kaip visi likusieji, kurie neturi fizinių ir protinių negalių. Bet ir kaip savanoris turėtumei paklausti savęs – ar parodyti gailesčio čia atėjai? Esu tikra, kad ir Tau nepatiktų, jei į tave visi žiūrėtų kaip į kitokį, kuriam taip nepasisekė gyvenime, kad net noris apsiverkti.

Nieko blogo pasakyti, kaip jaučiatės dėl kito žmogaus padėties, bet tai neturėtų būti pagrindinis jūsų tarpusavio bendravimo fokusas. Manau, savanorystė ir yra graži tuo, kad išmokstame priimti kitą, tokį, koks jis yra ir suprantame, kad žmonės nori ne gailesčio, o paprasčiausio dėmesio ir rūpesčio.

Net jei ir apsiverksi, viskas gerai. Nusišluostęs (-čiusi) ašaras galėsi lengviau bendrauti ir parodyti daugiau rūpestingumo. Bet iš tiesų, vieniši seneliai kartais spinduliuoja daug daugiau džiaugsmo negu kiti mūsų sutikti žmonės kasdieniniame gyvenime, tad ašarų tikimybė tikrai nėra didelė.

  1. „Aš nemokėsiu bendrauti su neįgaliaisiais“

Šio dalyko labiausiai bijojau. Įsivaizdavau, kad neįgalieji mane taip išgąsdins ir pradės elgtis taip neracionaliai, kad nebežinosiu, kur dingti, nebežinosiu, ką jiems sakyti ar išvis nesuprasiu nei ko jie iš manęs nori, nei ką patys man sako.

Ir taip, dažnai sunku suprasti jų verbalinę kalbą, bet kaip mums pasisekė, kad žmonės bendrauja ir neverbaliniu būdu, ar ne? Būtent tai leidžia visiškai kokybiškai komunikuoti net su visiškai kalbos nevartojančiu žmogumi. Ir tai man buvo vienas nuostabiausių bendravimų iš visų.

Taip, neįgaliųjų bendravimas yra gan primityvus mums, tačiau dėl to jie nenusipelnė mūsų priešiškumo ir baimės. Be to, jums net nereikės stengtis su jais bendrauti, nes jie patys tai darys. Jie Tave ir pakalbins, ir apkabins, ir pasakys komplimentą, ir kitą kartą susitikus apkabins dar stipriau…

  1. „O jeigu įžeisiu žmogų su savo klausimais arba temomis?“

Mes galime įžeisti ir paprasčiausią savo draugą, paklausdami klausimo ne vietoje ir ne laiku. Bet ar dažnai tai atsitinka? O kai atsitinka, ar po kurio laiko nepasimiršta?

Niekas per galvą neduos už netaktišką klausimą. Pamačius neigiamą žmogaus reakciją, visada galima jį pakeisti kitu, o prieš klausiant mandagiai perspėti, kad norite paklausti šio to asmeniško ir paprašyti, kad šis žmogus atsakytų, jei tik nori, o jeigu ne – kalbėti apie ką nors kitą.

Taigi…

Kiekvienas galėtume atrasti ir visiškai unikalių baimių, kurios mus suvaržo daryti kai kuriuos dalykus ir kiekvienas galime pasirinkti arba su jomis susidurti arba toliau sugrįžti į komforto zoną ir praleisti visas baimes pro akis, kad tik jos daugiau mūsų niekada nesujudintų.

Daugelis baimių tėra mūsų įsivaizdavimai apie neva būsimus scenarijus, kurie visgi daugeliu atvejų neišsipildo. O jeigu išsipildo – viskas pasimiršta. Tad, ir šios baimės savanoriauti, net jeigu jos kartais ir išsipildė nepadarė man jokios neatitaisomos žalos ir tik parodė, kad daugelis jų yra visiškai niekuo nepagrįstos.

Manau, tereikia pabandyti nueiti į senelių namus, į slaugos ligoninę, į veiklą su neįgaliaisiais ir pamatyti, kad tikrai viskas nėra taip baisu, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Galima prisiskaityti begales tekstų apie tai, kaip neturėtume leisti baimėms mus kontroliuoti, bet niekas nepasikeis, kol patys nežengsime žingsnio. Su tokia motyvacine nuvalkiota gaida ir norėčiau paskatinti bent išbandyti kokią nors savanorystės veiklą ar vietą, tikrai yra organizacijų, kurios priima tiesiog ir pasibandymui (parengsiu straipsnį ir apie tai). Nieko neprarasite, tik valandą savo laiko, kurią vis vien būsite praleidęs naudingai.

Iveta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.