Mes per daug pasikliauname verbaline komunikacija, žodžiais, išsamiais ir tvirtais argumentais, rišlia kalba ir visu tuo, kas taip išoriškai bando atspindėti žmogaus vidų. Bet yra ir subtilesni dalykai, kurių mes negirdime, bet kurie atskleidžia tokius dalykus, kuriuos žodžiais mes netgi ne visada galėtume apibūdinti. Tai mūsų veidas, mimikos, jame žėrintys jausmai, mūsų gestai, judesiai, bendravimas, kuris pasireiškia tiesiai iš sielos, nesublimuojamas racionalių minčių ir apgalvotų sprendimų. Manau, kad tik toks bendravimas yra tikras ryšys tarp dviejų žmonių, tikras jų santykių užmezgimas. Net ir moksliškai grindžiant mano tvirtinimą, galima paminėti, kad daugiau negu pusę mūsų bendravimo sudaro ši paslaptinga išraiškų, gestų, kūno elgesio sintezė. Įvairūs moksliniai tyrimai, eksperimentai pateikia skaičius, tiesa, labai skirtingus skaičius skirtinguose šaltiniuose, kurie parodo, kad neverbalinė komunikacija visuomet yra pati svarbiausia bendravimo priemonė, leidžianti susidaryti aiškiausią įspūdį, matyti žodžiais neapibūdinamus bruožus, atrasti tai, ko aplamai nesakome kitam žmogui. Net ir įvertinant naudos principą, kūno kalbos mokėjimas yra bene populiariausias ir labiausiai padedantis būdas atskirti melagius (neverbalinės komunikacijos pirmenybė prieš žodinį bendravimą vyrauja nuo 60% iki 90%. Tiek procentų mūsų bendravimo sudaro kūno kalba).

Tačiau net ir nesiremiant moksliniais aiškinimais, kiekvienas jaučiame visai kitokį ryšį galėdami bendrauti su žmogumi akis į akį, o ne telekomunikacijų priemonėmis. Taip yra todėl, kad kūno kalba ir yra tikrasis mūsų bendravimas, kuriam žodžių net nereikia. Kažin kaip elgdavosi pirmykščiai mūsų Žemės gyventojai, dar neišplėtoję savo kalbinių ir gramatinių gebėjimų? Greičiausiai jie turėjo ir garsinius susitarimus kaip atskirti norimą pasakyti mintį ar apibūdinti daiktą, bet ar jų pagrindinio bendravimo nesudarė kūno kalba, bendravimais gestais, mostais ir įvairiausiais būdais, kokius tik įgyvendindavo fantazija? Vadinasi, galima bendrauti ir be žodžių, ir nors kalbos bei rašto susiformavimas ir atvedė mus į civilizuotą pasaulį, tačiau kūno kalba neprarado savo reikšmės mūsų tarpusavio santykiuose. Nežadu plačiau aiškinti kuo kūno kalba naudinga žmonijai, ką ji pakeitė. Noriu papasakoti koks bendravimas gestais ir mimika gali būti pravartus, smagus ir nuoširdus, ten, kur žodžiais bendrauti dažnai ir nepavyksta.

Nors aprašiau kūno kalbą, įsivaizduodama kasdienį žmonių bendravimą ir akcentuodama jos reikšmę šioje sferoje, tačiau kūno bendravimas ne itin skiriasi (ir yra netgi reikšmingesnis) ir ten, kur dažnas iš mūsų užsuka rečiau, kur dažnas netgi nėra kojos įkėlęs ir kur dažnas net neplanuoja užsukti, nupurtytas baimės, pasibjaurėjimo, ir paprasčiausio ten gyvenančių žmonių nuvertinimo. Tai žmonės, kurie yra kitokie, kurie bendrauja ir elgiasi kitaip. Tai žmonės, turintys negalią. Nesvarbu ar tai psichinė ar fizinė negalia, stipri ar silpna, šie žmonės bet kokiu atveju aplinkiniams sudarys kitoniškumo įvaizdį.

Didžioji dalis žmonių, turinčių negalią, niekuo neprisidėję prie tokio savo likimo, yra kitokie negu normaliai visuomenėje savarankiškai funkcionuojantys žmonės.

Tačiau jie nėra kitokie blogąja prasme, kaip dažnai klaidingai įsivaizduoja su negalią turinčiu žmogumi net nesusidūręs asmuo. Taip pat kaip ir socialiniai mokslininkai, ribojami kultūrinio reliatyvizmo, negali vertinti skirtingų kultūrų naudodami sąvokas gera/bloga/naudinga/bevertė, taip ir paprasčiausio žmogiškumo nuostatos neleidžia vertinti žmonių, kurie yra kitokie negu dauguma ir spręsti ar jie geresni, ar blogesni už tą daugumą.

Taigi, tik noriu iškart išrauti visus stereotipus, nuogirdas, klaidingus svarstymus ateinančius į galvą, susidūrus su neįgalumo tema. Pakartosiu ir užtikrinsiu : neįgalūs žmonės yra kitokie, niekam tai ne paslaptis, tačiau jie nėra kitokie blogąja prasme, jie nėra mažiau vertingi negu kiekvienas iš mūsų ir jie nėra vien tik „nurašytas“ biologines funkcijas atliekantis organizmas, egzistuojantis su savo keistu elgesiu ir mąstymu (tokių kraštutinių atvejų, žinoma, yra, tačiau žymiai mažiau negu tokių, kur neįgalieji visiškai nenusipelnė smerkimo ir yra nepagrįstai nuvertinami). Susidūręs su neįgaliais žmonėmis (dažnai įstaigose jie vadinami Bičiuliais) asmuo, supras apie kokį jų teigiamą kitoniškumą kalbu, koks nuoširdus ir dažnai net niekuo neišsiskiriantis jų bendravimas ir kaip galima atrasti ryšį net su nekalbančiu ar sunkiai prisitaikiusiu socialinėje aplinkoje, žmogumi. Pabandysiu tai paaiškinti tiems, kurie nuvertina Bičiulius, bijo kai kurių iš jų padrikos kalbos ir keistų garsų, artimesnio fizinio kontakto ar paprasčiausiai yra persunkti smukdančių šią „kitokią“ žmonių grupę stereotipų, baimių ir smerkimo.

Taigi, Bičiuliai, būdami kitokie ir bendrauja kitaip, kartais tai gali būti pagrindinis ir sunkiausias iššūkis, norinčiam su jais susipažinti artimiau. Tačiau nėra padėties be išeities, todėl ir čia, net ir sunkiausias bendravimo barjeras gali būti įveikiamas. Kaip? Ogi pasitelkiant mano jau aptartą neverbalinę komunikaciją, o kartais net ir ji nėra būtina norint užmegzti nuoširdų žmogišką ryšį su kitu asmeniu. Bendravimas nėra vien tik apsikeitimas patirtimi, nuomonėmis, įvairiais žodžiais ir sąvokomis. Bendravimo sąvoka apima kur kas platesnius vandenis, į kuriuos nenoriu šį kartą giliai nerti, tačiau galiu užtikrinti, kad mes galime bendrauti ir kitaip. Mes galime keistis emocijomis, gestais, prisilietimais, kartais net paprasta šypsena surezga nebenutraukiamą ryšį tarp žmonių. Ir būtent šis, kitoks bendravimas ir vyrauja Bičiulių apsuptyje. Nors dauguma jų gali kalbėti, nebūtinai rišliai, tačiau suprantamai, bet yra ir tokių, kurie net ir bandydami nesugeba pratarti nė žodžio. Tačiau tai nereiškia, kad jie visai nebereikalingi, kad su jais neįmanoma užmegzti pažinties, susipažinti.

Mes galime bendrauti kitaip.

Aurelija ir Aušra, neįgalios merginos įkvėpė mane parašyti šį tekstą ir įrodyti, kad bendravimui žodžių nereikia.

Aureliją pažįstu daugiau nei metus ir nors pradžioje mūsų pažinties ji buvo tikrai nedrąsi, tyli, nenorėjo į mane nė pažiūrėti, šią dieną situacija yra visiškai pasikeitusi. Nežinau ar tai įvyko dėl laiko, kuris po truputį suartina ir pripratiną vieną žmogų prie kito, ar ji pati pasikeitė, tačiau džiaugiuosi, kad pralaužėme tą nepasitikėjimo ir baimės sieną ir galime su ja būti draugės. Tiesa, iš pradžių aš netgi galvojau, kad ji aplamai negali kalbėti, todėl nesistengiau išpešti iš jos žodžių, galvojau, kad tai neįmanoma ir tuomet man dar buvo labai sunku susidurti su tokiais Bičiuliais, dar nepažinojau kitos žmogiškojo bendravimo pusės.  Ir pasirodo, Aurelija gali kalbėti, nors jos kalba dažnai labai sunkiai suprantama, bet mes ir nesistengiame įpinti į mūsų draugystę žodžių, aš prisitaikiau prie jos unikalumo ir išmokau bendrauti kitaip. Mes turime mus siejantį dalyką, kurį ji visada atsimena ir kuriuo yra paremtas mūsų visas bežodis bendravimas – veikloje, kur gaminame maistą su neįgaliaisiais užtikau ją ragaujant saldžius pabarstukus niekam nematant ir su šypsena pasakiau, jog aš viską matau ir dabar stebėsiu ją. Ji man neatsakė, atsakė jos džiaugsmingos akys ir nedrąsi šypsena. Manau, nuo to ir prasidėjo mūsų draugystė, nes visą likusią veiklą ir kitas veiklas, ji nuolatos stengdavosi sugauti mano žvilgsnį ir tuo metu apsimesdavo, kad paslapčiomis valgo produktus, norėdama, kad ją linksmai sudrausminčiau ir nusijuokčiau. Ji netgi paimdavo didesnius produktus, pavyzdžiui, nepjaustytą sūrį, išsižiodavo ir imituodavo, jog deda jį į burną, stebėdavo mano reakciją, o pamačius šypseną pradėdavo juoktis ir linksma grasindavo: „Suvalgysiu“. Dar viena frazė, kurią pavykdavo iššifruoti buvo: „Tau neliks“. Ji taip juokaudavo jau valgydama ir besidėdama maistą nuo stalo į savo lėkštę, vis rodydama kaip ji viską suvalgys ir man maisto nebeliks. Tai nebuvo piktybinis juokavimas, mes tik taip bendravome ir turėjome tokį savo bendravimo būdą, viena kitą erzindamos, kad suvalgysim daug maisto ir kitai jo nebeliks. Visus šiuos juokavimus ji daro taip linksmai, vis stebėdama mane ir vos šių poros frazių užteko, kad mes taptume draugėmis ir ji nebijotų manęs prisileisti ir su manimi šypsotis.

Vėliau mes pradėjome bendrauti mimikomis, ji pasimaivydavo man, o aš jai atsakydavau tuo pačiu ir tam net nereikėjo paaiškinimo, nereikėjo kalbėjimo, galėjome bendrauti sėdėdamos ir visiškai priešingose stalo pusėse, šypsotis iš viena kitos grimasų ir taip stiprinti savo ryšį. Mes bendraujame ir rankomis, ji kartais suima mano rankas, pradeda jas kilnoti stebėdama mano reakciją, išdarinėja visokias pozas iš mano rankų ir patenkinta mane stebi. Nors ji ir sugeba ištarti kai kuriuos žodžius, bet dažnai jie būna per daug nerišlūs, todėl mes bendraujame savais būdais, kurie nereikalauja to, ką jai padaryti sunku (kalbėjimo) ir vis tiek gali sukelti šypseną ir abipusį ryšį. Tai yra ne visai tokia kūno kalba, kurią mes analizuojame, kuri atspindi mūsų psichikos gelmę, kada meluojame, kada jaučiamės įsitempę, tai yra tarsi dar viena bendravimo forma, neverbalinės komunikacijos rūšis, kuri užtikrina santykius tarp žmonių ir įrodo, kad bendravimui nebūtini žodžiai.

Kita mergina, Aušra, mano akiratyje atsirado kur kas vėliau ir su ja dar neišvysčiau artimų santykių. Tačiau kaip ir su dauguma kitų nekalbančių Bičiulių, atradau bendravimo be žodžių grožį. Ši mergina sunkiau išreiškia garsus negu Aurelija, ji išvis nekalba. Tačiau tai nedaro jos menkesne. Iš pradžių nesistengiau su ja susipažinti, prieiti, mus suvedė bendra veikla, kuri privertė mane pamatyti šios merginos nuoširdumą. Kartu gaminome pietus negausiai neįgaliųjų bendruomenei, su Aušra turėjau supjaustyti bulves ir jas iškepti. Ji negalėjo man nieko papasakoti, nieko atsakyti, tačiau ji suprato viską, ko iš jos buvo reikalaujama ir su pastangomis kruopščiai stengėsi kartu pjaustyti bulves. Prie kiekvienos bulvės dirbdavo keturios rankos – jos ir mano. Savo rankomis bandžiau rodyti jai kaip reikia pjauti ir saugoti ją nuo įsipjovimo. Ir tokiam darbui kartu, kuomet buvome viena šalia kitos, dirbome kaip vienas žmogus, nebuvo reikalingi jokie žodžiai.

Vėliau, po pietų ir visų veiklų, susėdus ratu tiek darbuotojai, tiek savanoriai ir Bičiuliai turėjo papasakoti dienos įspūdžius, veiklas, pastebėjimus. Aušra sėdėjo prie manęs ir atėjus jos eilei kalbėti, klausiau jos, ką mes šiandien darėme. Ji nedrąsiai, it susigėdęs mažas vaikas besislepiantis už tėvų, prisiglaudė prie manęs ir nulenkė galvą į mano pusę, taip, kad jos niekas aiškiai nematytų. Vis jos klausinėjau, bet ji labai nedrąsiai, tačiau šypsodamasi vis slėpėsi už manęs. Buvo be galo miela matyti kaip žmogus ieško saugumo mano užnugaryje su juo praleidus net ir tiek nedaug laiko. Kartu pabandėme papasakoti apie mūsų darbus virtuvėje, na, aš padėjau tai išreikšti žodžiais, o ji vis pritariamai palinksėdavo ir vis nusišypsodavo. Jos slapstymasis už mano peties man atrodė kaip tikras ryšio tarp žmonių, kurie nebendravo žodžiais, įrodymas. Tai jausmas, kad tu tapai kažkieno draugu tiesiog būdamas šalia, pastebėdamas tą kitą žmogų ir užsiimdamas su juo bet kokia veikla. Nors šio jausmo ir neįmanoma išreikšti žodžiais, galbūt todėl ir bendravimo su Bičiuliais negaliu apibūdinti taip, kaip norėčiau, atrodo, kad galiu prisiminti, ką jaučiau būdama su vienu ar kitu Bičiuliu, tačiau aprašyti tą jausmą per sunku… Tik noriu pasakyti, kad toks bendravimas, visiškai bežodis, dažnai ramus, lėtas, kartais įtraukiantis gestus ir mimikas, sukelia įvairiaspalvius jausmus viduje, parodo vertę Bičiulių, kurie net ir negali pratarti nė žodžio.

Tai vos pora istorijų, iliustruojančių kitokio bendravimo subtilybes ir vertę. Galėčiau pripasakoti be galo daug pavyzdžių šia tema, tačiau ir aš pati nemėgstu daugiažodžiauti, todėl, manau, kad šį bendravimą reikia patirti. Jį reikia patirti kiekvienam, nes tai priverstų kitomis akimis pamatyti žmogų su negalia, parodytų galimybes užmegzti draugystę tarp visai skirtingų žmonių ir paliestų taip, jog mažiau vertintume žodžius ir labiau stengtumėmės pažinti tikrąjį žmogų ir užmegzti tikrą, nuoširdų ryšį.

Galbūt ne Bičiuliai turi prisitaikyti prie mūsų komunikavimo, mokytis taisyklingai tarti žodžius, pasakoti dienos įvykius, o mes turime prisitaikyti prie jų ir išmokti jų bendravimo, kitokio bendravimo, kuris atskleidžia visas naujas ir gražias žmogiško bendravimo prasmes.

Jeigu jie vis dar daug kam atrodo visai kitokie, it iš kitos planetos, tai kodėl gi nesistengus su jais susipažinti artimai ir išmokti jų bendravimo? Kitoks bendravimas nėra niekuo prastesnis už mūsų pašnekesius, sakyčiau, tai vienintelis bendravimas, kuris yra nuoširdus, atviras, dar nesuteptas mūsų melagysčių, tuščiažodžiavimų ir turintis savyje grožio. Svarbiausia, jis yra unikalus ir priimantis kiekvieną žmogų.

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.