Greičiausiai daugelis turime veiklą, po kurios būname daug laimingesni, labiau patenkinti tiek savo asmenybe, tiek gyvenimu apskritai ir tiesiog jaučiamės daugeliu prasmių geriau. Tai galima įvardinti kaip hobį, pomėgį, galbūt net „gyvenimo pašaukimą“, jei leisimės į pompastiškesnius apibrėžimus. Na, aš bent jau tikiuosi, kad kiekvienas turi bent vieną mažą veiklą, kuri suteiktų tokius pojūčius. Tai gali būti ir paprasčiausias knygos skaitymas arba šviežiai iškeptos naminės bananų duonos valgymas, sveiko maisto gaminimas, dainavimas, muzikos kūrimas ar bet kas kitas. Man tokia veikla tapo savanorystė.

Iš tikrųjų, manau, kad beveik kiekvienas žmogus, išbandęs savanorišką veiklą, bent kažkuo praturtintų savo kasdienybę, kas ir paskatintų jaustis daug geriau ir suteiktų arba tik šiek tiek, arba didelį pliūpsnį laimės. Būtent dėl to jaučiuosi taip, kad turėčiau apie tai daugiau pasakoti ir paraginti tiek jaunimą, tiek vyresnio amžiaus žmones žengti žingsnį link savanorystės. Juk ji naudinga ne tik savanoriui, o ir daug platesniam ratui žmonių, kuriems savanoris pagalbą ir suteikia.

Taip pat, manau, kad renkantis bet kokią veiklą, žmogus turi turėti aiškų atsakymą į klausimą, kodėl jis tai daro ar turėtų daryti. Mano savanorystės pateisinimai nuolatos kito. Apie tai pasakoju kitame tekste, tačiau trumpai – iš pradžių, išbandžiau savanorystę, nes norėjau „perlipti save“, išdrįsti pabandyti naują veiklą ir kažkodėl visuomet mačiau savanorius kaip savo idealus, tokias asmenybes, kokia ir aš nori būti, tad tai buvo didelis iššūkis peržengti savo baimes ir pakeisti save į gerąją pusę (kadangi tuo metu buvau labai nedrąsi ir ypač nejaukiai jausdavausi socialinėse situacijose, bendraujant su žmonėmis. Ir aplamai dalyvaujant gyvenime). Vėliau, kai pajutau kaip man vis geriau sekasi užkalbinti nepažįstamus žmones, kai vis labiau įsitraukiau į savanoriškų organizacijų veiklas ir pati jose įgavau daugiau atsakomybės, mano „kodėl“ klausimas pakrypo link atsakymo, kad aš beprotiškai noriu kam nors padėti, būti reikalinga, tiesiog būti geru žmogumi. Ir tame aš visuomet jaučiausi nepakankamai gera, net dabar dažnai jaučiuosi tiesiog ne tokia gera kitiems, kokia galėčiau būti, bet tai jau visai kita tema ir greičiausiai, kad ateityje laukiantis savanorystės pateisinimas. Dabar savanorystė išliko man kaip būdas geriau suprasti save, vis dar lipti per savo baimes ir žinoma, padėti tiems, kam reikia pagalbos. Tad panašu, kad tikslai matomi savanorystėje man apsijungė.

Galbūt jau ir pats(-i) gali sau atsakyti į klausimą, kodėl savanoriauji arba kodėl esi pasiryžęs tai išbandyti (jei taip, labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad tolimesnis tekstas Tave tik dar labiau įkvėps), tačiau visgi norėčiau ir aš apžvelgti keletą dalykų, dėl kurių mano manymu, verta pradėti (arba tęsti) savanorystę.

P.S. Paminėsiu, kad mano patirtis ir pavyzdžiai susikaupė daugiausia socialinės srities savanorystėje, t.y. senelių namuose, neįgaliųjų įstaigose, ligoninėse ir kitose vietose, kurios užsiima rūpyba ir padeda socialiai jautrioms grupėms ar tiesiog visiems žmonėms.

Taigi! Kodėl rekomenduočiau savanoriauti ir kas gi gali nutikti pabandžius šią veiklą?

  1. Tikėtina, kad pasikeis Tavo nuomonė apie kai kuriuos stereotipus. Arba aplamai, sužinosi, kad Tavo nuomonė tebuvo stereotipas.

Na, pavyzdžiui. Kiek daug žmonių įsivaizduoja benamius kaip beviltiškus alkoholikus, kurie patys tingi susirasti darbą, užsiima nusikaltimais, nes taip nusprendė ir tiesiog yra verti paniekos? Jokiu būdu nesakau, kad taip mąstai Tu, ar visi žmonės ir juo labiau nesakau, kad tokių benamystės atvejų visiškai nėra ir visi benamiai yra tik likimo nuskriausti geraširdžiai be namų.

Teko kalbėtis su viena moterimi, kuri lankosi benamių dienos centre, gyvena nakvynės namuose, neturi darbo ir panašu, kad išgyvena sunkų laikotarpį. Visuomet atsižvelgiu ir į tai, kad daugelis žmonių mėgsta pakreipti ar perdėti savo istorijas į vieną ar kitą pusę, tačiau ši moteris man pasirodė sakanti tiesą ir tapo vienu pavyzdžiu, kaip benamystė dažnai tampa klaidingu stereotipu. Ši moteris nebuvo pačios tvarkingiausios išvaizdos, jai trūko kelių dantų, rankų nagai buvo purvini ir seniai nekirpti, jos oda buvo labai sukritusi dėl matomo svorio trūkumo. Tačiau vos pirmą dieną su ja susipažinus, ji man visiškai nepasirodė atstumianti. Greičiau jau atvirkščiai – ji buvo viena iš tų, su kuria benamių dienos centre daugiausia bendraudavau. O ką noriu pasakyti, tai kad ši moteris ieškodama darbo ne vieną ir ne du kartus susidūrė su neigiamu nusistatymu tiek dėl jos išvaizdos, tiek dėl jos padėties. Darbdaviai ją išvadindavo alkoholike, „chronce“, „nieku“, ypatingai didelio nepasitenkinimo susilaukdavo tai, kad moteris neturėjo tų kelių dantų… Ir visgi ji nebuvo gerianti. Ji turėjo kaulų ligą, kuri sukėlė tokius padarinius (ir galbūt tuo pačiu ir praeityje vartotas alkoholis. Tačiau tai buvo praeityje).

Labai dažnai stereotipai daro įtaką mūsų elgesiui, sprendimams, nuomonėms… Ir tai man yra viena didžiausių problemų ir labiausiai pyktį keliantis klausimas. Pradedame vertinti žmones pagal šabloninius įsivaizdavimus, nė nenutuokdami apie jų tikrąją istoriją. Laimei, to galim išvengti ir pradėti mąstyti sveikiau gali padėti susipažinimas su pačia diskriminuojama grupe, ar tai būtų benamiai, ar neįgalieji, ar seneliai ligoninėje, kurie tradiciškai įsivaizduojami kaip tik besiskundžiantys apie vaistus ir sveikatą.

Bendraudama su žmonėmis, kurie yra socialinės atskirties grupėse, pradėjau kvestionuoti daugelį stereotipų (žinoma, tikrai pasitaikė ir juos patvirtinančių atvejų) ir pamačiau, kiek daug klaidingų nusistatymų apie žmones mes iš tikrųjų nešiojamės savyje. Ir kiek daug galimybių pažinti kitą tai užkerta.

  1. Pamatysi, kad kiekvienas yra vertingas ir įdomus.

Tai yra kiek panašu į stereotipų griovimo punktą. Kartais žmonės atskirtyje yra nuvertinami. Tarkime, neįgalieji laikomi nieko nesugebančiais, niekam nebetinkamais žmonėmis, kuriais tereikia rūpintis ir iš kurių nebėra jokios vertės. Žinau, tai yra jau kraštutinė nuomonė ir skamba perdėtai ar mažų mažiausiai žiauriai, tačiau tikrai esu susidūrusi ir su taip nusistačiusiais žmonėmis. Pabrėšiu, kad čia kalbu labiau apie psichinę negalią, tačiau dažnai mano sutiktais atvejais ji buvo lydima ir fizinių sutrikimų.

Visgi, net labai skatinčiau visus pabendrauti ir pabūti neįgalių žmonių tarpe, nes juose ne tik galima pamatyti jų asmenybių grožį, gerumą ir talentus, bet ir daug ko išmokti. Taip, neįgalieji taip pat turi talentų. Pažįstu neįgalią merginą, kuri kuria eilėraščius, vaikiną, kuris rašo fantastikos scenarijus, Arkos bendruomenėje kiekvienas neįgalusis arba kitaip vadinamas „bičiulis“ gali atrasti kūrybinius sugebėjimus kuriant žvakes, molio dirbinius ar kitus rankdarbius, kas jiems tikrai gerai sekasi.

Nesvarbu, net jei žmogus ir turi psichinę negalią. Jis vis vien yra asmenybė, jis gali pasidalinti savo jausmais, istorijomis, jis gali tiesiog paimti Tavo ranką ar apsikabinti, apsidžiaugęs, kad esi su juo. Ir tada jis tikrai nebeatrodys kaip nieko vertas visuomenės individas.

  1. Pasijausi reikalingas(-a).

Turbūt yra tekę girdėti nusiskundimų ar pačiam (-iai) skųstis, kad esame niekam tikę, nereikalingi, niekieno nemylimi ar panašiai. Na, bent jau man tai tikrai tekę taip kalbėti. Galiu nudžiuginti, kad pradėjęs (-jusi) savanoriauti jau po pirmųjų veiklų turėtum pasijausti svarbus (-i) ir reikalingas (-a) žmonėms, su kuriais bendravai. Pamažu, gali pradėti kilti ir Tavo savivertė ir svarbiausia, eidamas pas žmones, kuriems nori padėti, žinosi, kad esi kažkam tikrai reikalingas. Tai įrodys džiaugsmo pilnos akys ir šypsena, kurią pamatysi vėl apsilankęs ten, kur savanoriauji.

Labai dažnai išgirsdavau ir žodį „ačiū“, vieni dėkoja už tai, kad tiesiog atėjau, kiti pasakoja, kaip gerai, kad pasitaiko su kuo nors pabendrauti. Bet kuriuo atveju, susipranti, kad esi kažkam reikalingas(-a) ir kažkas tikrai džiaugiasi Tave matydamas.

  1. Išmoksi džiaugtis gyvenimu, nes arba norėsi parodyti nuliūdusiam, sergančiam ar senyvam žmogui pozityvią gyvenimo pusę ir ieškodamas pavyzdžių, pats juos įsisąmoninsi, arba ten, kur visai nesitikėsi, žmogus, kurį lankysi pats Tave nuteiks pozityviai.

Praėjus kiek laiko nuo mano savanorystės pradžios, pajutau, kad atrandu daugiau dalykų, kuo galiu džiaugtis ir tampu pozityvesne. Nors jaučiuosi taip, kad pesimizmas būtų dalis mano asmenybės ir dar dabar tikrai esu su juo susigyvenusi, bent jau savanoriaudama negaliu nesišypsoti. O iš to vis dažniau perimu šypseną ir į kitas kasdienes veiklas.

Kadangi lankydavausi pas ne taip lengvai gyvenančius žmones, teko girdėti daug liūdnų istorijų, matyti daug susigraudinimų ir vis bandyti įžiebti bent menką pozityvumo kibirkštį kiekvienoje situacijoje. Nesakau, kad tai yra būtina, tačiau kaip savanorė jaučiau pareigą ateidama praskaidrinti kam nors dieną ir padaryti, kad po mano apsilankymo žmogus jaustųsi geriau.

Tikrai ne visi skurdžiai arba vienišai gyvenantys žmonės yra nuolat verkšlenantys pesimistai. Atsimenu, kalbantis benamių dienos centre su dvejomis moterimis, viena iš jų trumpu išsireiškimu pasiskundė apie savo gyvenimą, kad jai kažkas jame nepatinka šiuo metu, tik nesugebu prisiminti, kas tiksliai. Kadangi šnekėjome trise, tai išgirdo ir kita moteris, kuri iškart netgi gan valdingai užsipuolė nusiskundusią moterį, kam ši skundžiasi gyvenimu. Tai nebuvo konfliktas, tačiau moteris, kuri pati neturi namų ir gyvena nakvynės namuose netgi supyko už tai, kad jos kolegė nusiskundė gyvenimu. Ji dar geras penkias minutes panosėje burbėjo, kad skųstis neverta ir reikia džiaugtis gyvenimu, kad bent gyveni, nes jame tikrai yra ir gerų dalykų.

  1. Jeigu esi intravertas(-ė) ir kiek nedrąsesnis (-ė) (kaip aš), tikrai susidursi su kai kuriomis savo baimėmis, kurias ir išmoksi, esant reikalui įveikti.

Esu visiškai įsitikinusi savo asmenybės intravertiškumu ir žinau, kaip sunku intravertams gali būti kai kuriose situacijose. Nesinori sprausti žmonių tik į šias dvi kategorijas: ekstravertus ir intravertus, ypatingai žinant, kad tikrai yra ir diskusijų dėl šitokio asmenybių skirstymo, tačiau žinome, kad vienos asmenybės yra lėtesnės, jautresnės, labiau koncentruojasi į savo vidų, o kitos yra energingesnės ir turi didesnį išorinių stimulų poreikį. Tad aš ir priklausau pirmajam tipui.

Kaip intravertei, man buvo labai sunki pati savanorystės pradžia, nežinojau kaip bendrauti nei su savanoriais, nei su seneliais slaugos ligoninėje, kur mano savanorystė ir prasidėjo. O ir pirmasis susidūrimas su močiutėmis mane taip paveikė, kad važiuojant namo puse kelio verkiau. Tikriausiai dėl jausmų antplūdžio, kurių taip pat man niekada netrūksta.

Visgi, laikui bėgant, atradau savyje ir ekstravertiškąją pusę ir vėliau dažnai būdavau ta, kuri pirmoji įeina į senelių palatą ir juos užkalbina, nebijodavau kalbėtis nei su neįgaliaisiais, nei su kitais sutinkamais savanorystėje žmonėmis. Kuomet pradėjau užsiimti naujokų priėmimu į savanorystės organizaciją, išmokau ir taip nebijoti kalbėti prieš daugiau žmonių ar tiesiog išsakyti savo nuomonę. Nors su kalbėjimu dar turiu problemų, kurias galima išspręsti, savanorystė vis tiek prisideda prie viso to ėjimo geresne linkme.

O jeigu trumpai – kodėl verta?

Nes atrasi kituose tai, ko rasti nesitikėjai, sugriausi stereotipus, todėl pradėsi „sveikiau ir švariau“ mąstyti ir pradėsi geriau suprasti savo asmenybę ir ugdytis norimas savybes. Ką jau sakyti apie indėlį visuomenei ar tiesiog vienam žmogui, kuriam Tavo pagalba buvo reikalinga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.