Tą dieną, kuomet nusprendžiau savanoriauti, prisimenu taip, lyg ji būtų įvykusi dar šią savaitę. Nors dabar ją labiau įsivaizduoju kaip filmą. Filmą, kuris prasidėjo vaikų klegėjimu mokykloje, daug daug žmonių, kurie vienas su kitu džiugiai bendrauja, atrodo tokie pasitikintys savimi, drąsūs, laimingi… o aš tą dieną mačiau tik pilką rudens dangų, apsinuoginusius medžius ir dulksną iš dangaus, glostančią kiekvieną langą, kiekvieną lauko praeivį.

Ta diena buvo labai niūri. Bet mano nuotaika turbūt buvo niūresnė net ir už visą dieną. Nors tuo metu mano nuotaika dažnai būdavo tokia, kaip sutryptas apdriskęs lapas, rudenį nukritęs nuo sudžiūvusio medžio. Tuo laikotarpiu, o jei gerai pamenu, tai buvo vienuolikta klasė, visą pyktį nukreipdavau į savo vidų, nesvarbu ar tas pyktis buvo kilęs dėl mano pačios poelgių, ar dėl kitų žmonių. Manau, net neperdėsiu sakydama, kad beveik savęs nekenčiau. Nepasitikėjau savimi. Bijojau visko – kalbėti viešai, vaikščioti, kur daug žmonių galėjo mane matyti, kalbėti su nepažįstamaisiais ar tiesiog kitam išsakyti savo nuomonę. Ir tik ryte užsimaukšlinusi kaukę iš lentynos „viskas gerai“, sugebėdavau praleisti dieną taip, lyg tiesiog būčiau rami, nedrąsi mergaitė, kuriai viskas ir turėtų būti gerai – juk ji turi abu tėvus, turi šiltus namus, niekada nėra alkana, yra gan graži, mokosi gimnazijoje ir gauna tikrai ne prasčiausius pažymius.

Bet, kai žiūri pro langą, ji galvoja, kad yra nevykusi, nes nemoka paprasčiausiai bendrauti su žmonėmis. Kai ji stovi rate klasiokų, ji sukryžiuoja rankas ir juokiasi tyliai, kad jos niekas nekalbintų ir neatkreiptų dėmesio. O jeigu ją užkalbina, ji jaučiasi nesanti iškalbinga, todėl arba atsako ką nors, už ką save vėliau smerkia, nes pasakė kvailą dalyką arba tiesiog ką nors numykia, kad tik nereikėtų daug kalbėti. Ir tuomet vis vien save smerkia. Juk niekas niekada neaukštino tokių žmonių, kurie susikoncentravę į savo vidų, nuolatos mąsto apie save arba apie gyvenimą, kuriame jiems trūksta prasmės, įkvėpimo ir laisvės. Niekas tada man nesakė, kad aš neturiu būti tokia kaip visi, kad ne visi privalome būti energingi, iškilus bet kokiai temai, ne visi turime laidyti juokelius, kad prajuokintume klasės dydžio draugų grupę, ne visi turime kone pertraukinėti mokytoją tam, kad išsakytume savo nuomonę. Ir vis dėlto tokias asmenybes mes visi mėgome ir mėgstame dabar. Ne tik mokyklos lygmeniu.

Ir tuomet kiekvieną dieną, netgi kiekvieną valandą mano galvoje vis iškildavo klausimas: kodėl aš tokia? Už ką? Sakydavau sau, kodėl tu nesugebi rišliai pakalbėti prieš didesnį skaičių žmonių? Kas tau nuo to atsitiks?? Ir laukdavau pamokų pabaigos, kol galėsiu saugiai grįžti namo ir dar kurį laiką save graužti, kol tiesiog su tuo susitaikiau. Susitaikiau, kad esu niekam tikusi, kad turiu kažkokių nepagrįstų didžiulių baimių, kurios žlugdo ne tik mano savivertę, bet pasirinkimus gyvenime, atitraukia nuo naujų veiklų išbandymo ir priverčia stovėti vietoje, ten, kur saugu. Ir saugu tik tuomet, jei esu viena.

Tik vieną dieną, kai eilinį kartą save smerkdama ėjau namo ( o grįžti iš mokyklos užtrukdavo tikriausiai daugiau negu valandą, nes gyvenau toliau nuo miesto ir kiekvieną dieną eidavau duobėtu žvyrkeliu namo, kur laiko apmąstymams buvo sočiai) ir būtent tam pačiam dulksnos lietui plaunant mano paltą ir veidą, labai rimtai pasiryžau ko nors imtis. Taip, esu pasiryžusi ir anksčiau ir vėl pabudusi ryte su tuo pačiu susitaikėlės vaidmeniu taip nieko ir nesiimdavau. Tačiau šįkart man atrodė, kad tikrai nebenoriu tokia būti. Aš norėjau visiškai save pakeisti. Užuot priėmusi save ir nusprendusi tobulinti silpnybes, ar visiškai save prakeikiau ir pasakiau, kad man reikia naujos savęs, su kuria būtų įmanoma gyventi pasaulyje, kuri elgtųsi kitaip. Dulksna nepajėgė nuplauti iš mano akių trykštančių ašarų, todėl turėjau priverstinai nusiraminti ir viską nusivalyti, likus mažam atstumui iki namų.

Grįžusi, susiradau organizaciją, kurią buvau nusižiūrėjusi dar prieš kelias savaites. Silpnumo akimirkomis, ieškodavau būdų, kas galėtų mane pakeisti, susirasdavau galimybių, bet užuot jas priėmusi, patardavau sau nusiraminti ir likti ten, kur esu, nes kad ir kaip savęs tuo metu nekęsdavau, baimė išbandyti ką nors naujo gąsdino dar labiau. Ypač tada, kai neturi nė trupinėlio pasitikėjimo savimi.

Susiradusi organizaciją, kuri užsiėmė savanoryste, pagalba kitiems žmonėms, užpildžiau naujų narių priėmimo anketą. Viską dariau vis dar apsiašarojusi, nes taip labai norėjau atsikratyti to nesiliaujančio graužti kirmino viduje, kuris temokėjo išėsti viską, kas gera ir palikdavo mane su nuolatine savikritika ir liūdesiu, nes nesu kažkas, kuo esame skatinami būti ir nemoku atgauti savivertės. Anketą išsiunčiau per daug negalvojusi, nes žinojau, kad tai priverstų mane pakeisti sprendimą. Tad, viskas nuo to ir prasidėjo. Tuo pačiu metu susisiekiau su viena iš šios organizacijos veiklų koordinatorių ir pasakiau, kad prisijungsiu rytojaus dieną prie senelių ligoninėje lankymo.

Ir kaip tikriausiai juokingai skamba toks burbulo pūtimas iš nieko. Kaip atrodo paprasta paimti užpildyti anketą ir tapti savanoriu, ar ne? Tiesiog nueiti į veiklą ir išbandyti ką nors naujo, susipažinti su naujais žmonėmis? Ar tiesiog pamąstyti apie tai, kas yra gero mano gyvenime ir taip po truputį susigrąžinti pasitikėjimą savimi. Man tas irgi atrodo nesunku dabar. Tikrai nenorėčiau, kad kas nors taip save smerktų ir graužtų, kol galų gale nepakeldamas nuolatinės kančios prisiverstų žengti žingsnį. Norėčiau, kad bet kokius pokyčius, net jei jie kyla iš žemos savivertės, darytume švelniau, nepamiršdami, kad ir save reikia mylėti. Dėl to dabar mokausi ne pakeisti save, o priimti save tokią, kokia esu. Pamilti save. Juk tik su savimi praleisime visą likusį gyvenimą, ar ne?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.